Recently, I had the opportunity to return to Rockefeller Memorial Chapel at the University of Chicago, where my large-scale series of paintings on canvas, Neurotheology, had once been exhibited. One of these works has remained there, on permanent display in the lower level of the Chapel. Whenever the Chapel is open, you are most welcome to stop by and see the work. Rockefeller Memorial Chapel itself is an architectural wonder and well worth the visit.
Thoughts of Ancestral Religious Rites began with a photograph I took during Mass in the church of Pilviškiai, Lithuania, in 1989, when Lithuania was still under Soviet occupation. This is the church where my father worshipped, and where generations of my forefathers gathered on Sundays. Looking at that photograph today, I see more than a moment captured in time. I see a passage through time—a connection to family, faith, place, and the rituals carried silently from one generation to the next.
The photograph has been transformed, much as the brain transforms the fleeting impulses of vision into the vast and intricate architecture of neuronal connections. Across the original image, networks of neurons emerge and intertwine, resembling fragments of musical notation. They evoke the hymns that once filled the church—the human voice becoming sound, sound becoming memory, and memory becoming part of the architecture of the mind.
In this transformation, the visible and invisible begin to converge. A photograph becomes a memory; memory becomes a neuronal pattern; a religious ritual becomes an echo carried through generations. The work brings together neuroscience and faith, the biological and the spiritual, the personal and the ancestral. It asks how experiences that seem to disappear into the past may continue to live within us.
The title, Thoughts of Ancestral Religious Rites, emerges from this underlying neuronal activity—the possibility that memories of ritual, place, family, and belief may become woven into the neural architecture of the mind. Perhaps the experiences of those who came before us do not simply vanish with time. Perhaps, in ways we do not yet understand, traces of their lives remain within the intricate networks through which we think, remember, believe, and become conscious of ourselves.
The church in Pilviškiai is therefore not simply the setting of an old photograph. It is a point of convergence—a place where generations meet, where memory meets biology, and where the distant past continues to resonate within the living architecture of the brain.
**********
Neseniai turėjau galimybę dar kartą apsilankyti Čikagos universiteto Rokfelerio memorialinėje koplyčioje (Rockefeller Memorial Chapel), kurioje buvo eksponuojama mano didelio formato tapybos ant drobės kūrinių serija „Neuroteologija“ („Neurotheology“). Nuo tada vienas iš šios serijos kūrinių liko nuolat eksponuojamas koplyčios apatiniame aukšte.
„Protėvių religinių apeigų apmąstymai“ („Thoughts of Ancestral Religious Rites“) gimė iš fotografijos, kurią 1989 metais padariau per Mišias Pilviškių bažnyčioje Lietuvoje – tuo metu, kai Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos okupacijoje. Tai ta pati bažnyčia, kurioje sekmadieniais meldėsi mano tėvas ir ištisos mano protėvių kartos.
Ši fotografija man yra daugiau nei sustabdyta akimirka. Ji tampa tiltu tarp praeities ir dabarties, tarp asmeninės atminties ir kartų atminties, tarp žmogaus gyvenimo ir to, kas išlieka po jo. Joje susipina šeimos istorija, tikėjimas, vieta ir ritualas – patirtys, perduodamos iš kartos į kartą, kartais ne žodžiais, o tyliu buvimu, gestais ir atmintimi.
Pradinis fotografijos vaizdas buvo transformuotas panašiai, kaip mūsų centrinė nervų sistema transformuoja regimuosius impulsus į sudėtingą neuroninį tinklą. Ant jo uždėti neuronų tinklai primena muzikos partitūras – tarsi vizualus atgarsis giesmių, skambėjusių per Mišias. Taip vaizdas palaipsniui išsiskleidžia už konkretaus įvykio ribų ir tampa erdve, kurioje susitinka atmintis, tikėjimas, neuromokslas ir protėvių patirties tęstinumas.
Kūrinio pavadinimas „Protėvių religinių apeigų apmąstymai“ kyla iš šios nematomos neuroninės veiklos. Jis kelia klausimą: kur mūsų mintyse išlieka ritualų, vietų, žmonių ir tikėjimo pėdsakai? Ar prisiminimai apie tai, ką patyrėme patys, ir tai, ką patyrė mūsų protėviai, gali būti įausti į mūsų proto neuroninę architektūrą?
Galbūt atmintis nėra vien tai, ką sąmoningai prisimename. Galbūt ji taip pat slypi mumyse kaip tylus, sunkiai apčiuopiamas paveldas – kaip neuroninių ryšių, vaizdų, emocijų ir patirčių tinklas, jungiantis mus su tais, kurie buvo prieš mus.
Šiame kūrinyje fotografija tampa atminties pradžia, neuronai – jos vizualine kalba, o bažnyčia – vieta, kurioje susilieja asmeninis ir protėvių laikas. Tai apmąstymas apie tai, kas išlieka žmoguje, kai pati akimirka jau seniai praėjusi.
Kai tik koplyčia yra atidaryta, kviečiu užsukti ir pamatyti šį kūrinį. Pati Rokfelerio memorialinė koplyčia yra nepaprastas architektūros ir dvasinės erdvės kūrinys – vieta, kurioje menas, muzika, tikėjimas ir tyla susitinka. Ją tikrai verta aplankyti.
