Several years ago, the American Academy of Neurology opened its new headquarters in downtown Minneapolis, across from the Guthrie Theater. For the opening, I was invited to provide a large-scale painting for the main conference area on the fifth floor. The resulting 12-foot-wide work, Reciprocal Altruism / Shelter / Memory, remains on display there today.

The origins of this work reach far north, to Cornwallis Island in the Canadian High Arctic. I visited at the end of June, the warmest time of year, yet the landscape was stark and unforgiving. Vast fields of fractured stone stretched toward the horizon, interrupted only by patches of snow and ice. The wind was cold and unrelenting.

From the scattered stones, I built a shelter—just large enough for two people to sit within it, protected from the wind. I called this outdoor installation Shelter and documented it photographically.

That photograph became the foundation for Reciprocal Altruism / Shelter / Memory. The Arctic landscape was transformed into something new and unfamiliar, much as visual experience is transformed within the brain into vast neuronal networks. Layers were assembled, altered, obscured, and blended. Drawings of cerebral cortical neurons emerged from and disappeared into fields of color, suggesting deeper strata of thought and memory. My own MRI brain scans and electroencephalograms—tracings of the brain’s electrical activity—were woven into the image.

The physical shelter of stone thus became a shelter of memory.

This work belongs to my Memory series, which explores memory not as a fixed record of the past, but as something living and continually changing. Each time we remember an experience, we do not simply retrieve it. The present enters into the past, altering it. With every recollection, the memory is subtly reconstructed, becoming something different from what it was before.

A similar transformation takes place throughout the Memory series. Earlier images reappear, but their colors, intensities, surfaces, and luminosity have changed. The past remains present, yet it can never return unchanged.

The physical surface of this canvas carries this idea further. Viewed at a grazing angle, neuronal forms rise subtly from the deep red field. They resemble veins beneath the skin—delicate pathways carrying something vital through the body. The image is no longer entirely flat; it acquires a tactile, almost living presence.

Stone becomes shelter.

Shelter becomes image.

Image becomes memory.

Memory becomes neuronal activity.

And from this continually changing neuronal complexity emerge thought, consciousness, and our sense of who we are.

****************

Prieš keletą metų Amerikos neurologijos akademija atidarė savo naująją būstinę Mineapolio centre, priešais Guthrie teatrą. Atidarymo proga buvau pakviestas sukurti didelio formato paveikslą pagrindinei konferencijų erdvei penktajame aukšte. Taip atsirado 12 pėdų pločio kūrinys „Abipusis altruizmas / Prieglobstis / Atmintis“, kuris ten eksponuojamas iki šiol.

Tačiau šio kūrinio istorija prasidėjo gerokai anksčiau ir labai toli nuo Mineapolio – Kornvalio saloje, Kanados Aukštojoje Arktyje.

Ten lankiausi birželio pabaigoje, pačiu šilčiausiu metų laiku. Ir vis dėlto prieš mane atsivėrė atšiaurus, beveik pirmapradis pasaulis. Iki horizonto driekėsi suskilusių akmenų laukai, tarp jų – sniego ir ledo plotai. Medžių nebuvo. Nebuvo kur pasislėpti. Tik akmuo, ledas, erdvė ir nesiliaujantis šaltas vėjas.

Iš aplink gulėjusių akmenų pastačiau nedidelį prieglobstį – tokį, kuriame du žmonės galėtų susėsti ir bent trumpam pasislėpti nuo vėjo. Šią lauko instaliaciją pavadinau „Prieglobsčiu“ ir įamžinau fotografijoje.

Po daugelio metų ši fotografija tapo kūrinio „Abipusis altruizmas / Prieglobstis / Atmintis“ pradžia.

Arkties peizažą transformavau į naują, jau beveik neatpažįstamą vaizdinį – panašiai kaip mūsų smegenys transformuoja regimuosius potyrius į sudėtingus neuronų tinklus. Vienas ant kito gulė sluoksniai: jie buvo keičiami, slepiami, atidengiami ir suliejami. Smegenų žievės neuronų piešiniai išnyra iš spalvų ir vėl jose pradingsta, tarsi mintys, kurios trumpam pasiekia sąmonę ir vėl nugrimzta į jos gelmes. Į šį vaizdinį audinį įpyniau ir savo paties smegenų magnetinio rezonanso vaizdus bei elektroencefalogramas – mano smegenų elektrinio aktyvumo pėdsakus.

Taip akmeninis prieglobstis virto atminties prieglobsčiu.

Šis kūrinys priklauso mano „Atminties“ serijai. Joje atmintį suvokiu ne kaip nekintantį praeities archyvą, bet kaip gyvą, nuolat persikuriantį reiškinį. Prisimindami mes negrįžtame į praeitį tokią, kokia ji iš tiesų buvo. Kiekvienas prisiminimas pereina per dabarties patirtį. Dabartis įsiskverbia į praeitį, ją keičia, perkuria, kartais net iš naujo nuspalvina.

Todėl kiekvieną kartą prisimename šiek tiek kitaip.

Tas pats vyksta ir „Atminties“ serijos kūriniuose. Ankstesni vaizdai sugrįžta, tačiau jau pasikeitę. Kinta jų spalvos, intensyvumas, švytėjimas ir paviršiai. Praeitis išlieka mumyse, tačiau niekada nebegrįžta tokia pati.

Net pats drobės paviršius tampa šio proceso dalimi. Žvelgiant į paveikslą smailiu kampu, iš sodriai raudono paviršiaus vos pastebimai iškyla neuronų kontūrai. Jie primena po žmogaus oda išryškėjančias venas – gyvybės kelius, slypinčius vos po paviršiumi. Paveikslas nustoja būti vien plokščiu vaizdu. Jis tampa kūniškas, apčiuopiamas, beveik gyvas.

Akmuo tampa prieglobsčiu.

Prieglobstis tampa vaizdu.

Vaizdas tampa atmintimi.

Atmintis tampa neuronų veikla.

O iš nesuskaičiuojamų neuronų, jų jungčių ir nuolat kintančių elektrinių impulsų pamažu iškyla tai, ko negalime paliesti ar pamatyti – mintis, atmintis, sąmonė.

Ir galiausiai – mūsų suvokimas, kas mes esame.